obtrudere
<trūdō, trūsī, trūsum 3.>Übersicht aller Übersetzungen
- verschlingenob-trūdere T. Maccius PlautusPlaut.ob-trūdere T. Maccius PlautusPlaut.
Konjugation
Aktiv
| Indikativ | Singular | Plural |
|---|---|---|
| Präsens | 1. Person 1. obtrūdō 2. Person 2. obtrūdis 3. Person 3. obtrūdit | 1. Person 1. obtrūdimus 2. Person 2. obtrūditis 3. Person 3. obtrūdunt |
| Futur | 1. Person 1. obtrūdam 2. Person 2. obtrūdes 3. Person 3. obtrūdet | 1. Person 1. obtrūdemus 2. Person 2. obtrūdetis 3. Person 3. obtrūdent |
| Imperfekt | 1. Person 1. obtrūdebam 2. Person 2. obtrūdebās 3. Person 3. obtrūdebat | 1. Person 1. obtrūdebāmus 2. Person 2. obtrūdebātis 3. Person 3. obtrūdebant |
| Perfekt | 1. Person 1. obtrūsī 2. Person 2. obtrūsisti 3. Person 3. obtrūsit | 1. Person 1. obtrūsimus 2. Person 2. obtrūsistis 3. Person 3. obtrūsērunt |
| Futur 2 | 1. Person 1. obtrūserō 2. Person 2. obtrūseris 3. Person 3. obtrūserit | 1. Person 1. obtrūserimus 2. Person 2. obtrūseritis 3. Person 3. obtrūserint |
| Plusquamperfekt | 1. Person 1. obtrūseram 2. Person 2. obtrūserās 3. Person 3. obtrūserat | 1. Person 1. obtrūserāmus 2. Person 2. obtrūserātis 3. Person 3. obtrūserant |
| Konjunktiv | Singular | Plural |
|---|---|---|
| Präsens | 1. Person 1. obtrūdam 2. Person 2. obtrūdās 3. Person 3. obtrūdat | 1. Person 1. obtrūdāmus 2. Person 2. obtrūdātis 3. Person 3. obtrūdant |
| Imperfekt | 1. Person 1. obtrūderem 2. Person 2. obtrūderēs 3. Person 3. obtrūderet | 1. Person 1. obtrūderēmus 2. Person 2. obtrūderētis 3. Person 3. obtrūderent |
| Perfekt | 1. Person 1. obtrūserim 2. Person 2. obtrūseris 3. Person 3. obtrūserit | 1. Person 1. obtrūserimus 2. Person 2. obtrūseritis 3. Person 3. obtrūserint |
| Plusquamperfekt | 1. Person 1. obtrūsissem 2. Person 2. obtrūsissēs 3. Person 3. obtrūsisset | 1. Person 1. obtrūsissēmus 2. Person 2. obtrūsissētis 3. Person 3. obtrūsissent |
| Imperativ | Singular | Plural |
|---|---|---|
| Präsens | obtrūde! | obtrūdite! |
| Futur | 2. Person 2. obtrūdito! 3. Person 3. obtrūdito! | 2. Person 2. obtrūditōte! 3. Person 3. obtrūdunto! |
| Infinitiv | |
|---|---|
| Präsens | obtrūdere |
| Perfekt | obtrūsisse |
| Futur | obtrūsūrum, am, um esse |
| Partizip | |
|---|---|
| Präsens | obtrūdens, obtrūdentis |
| Futur | obtrūsūrus, a, um |
Gerundium
| Genitiv | obtrūdendī |
|---|---|
| Dativ | obtrūdendō |
| Akkusativ | ad obtrūdendum |
| Ablativ | obtrūdendō |
Supinum
| obtrūsum |
